Organization

Stage director

Jūratė Sodytė-Bradauskienė

Lighting designer

Andrius Stasiulis

Costume designer

Agnė Kuzmickaitė-Prūsaitienė

Set designer

Sigita Šimkūnaitė

Conductor

Martynas Staškus

Chorus master

Vladimiras Konstantinovas

Klaipėda State Music Theatre

Ballet

Orchestra

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro

Singer

Soprano

Rita Petrauskaite

Marie

Tenor

Mindaugas Jankauskas

Tonio

Bass

Vilius Trakys

Sergeant Sulpice

Mezzo-soprano

Loreta Rameliene

The Marquise of Berkenfield

Modestas Narmontas

Hortensius

Valdas Kazlauskas

A corporal

Virginija Kochanskytė

The Duchess of Crakentorp

Spoken

Sarunas Juskevicius

A notary

Choreographer

Daria Verovka

Others

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro

Klaipėda State Musical Theatre

Concertmaster

Carmelo Giuseppe Longo

Franċiż

La Fille du régiment -  (The Daughter of the Regiment)

Klaipedos

Lithuania

Jūra Hall

Klaipėda

Žvejų Rūmai

Didžioji salė

Public

The Daughter of the Regiment

Approved

Klaipeda State Music Theatre

La Fille du régiment Donizetti

An opera in 2 acts, sung in French

Libretto by Jules-Henri Vernoy de Saint-Georges and Jean-François Bayard

Spoken dialogues translated into Lithuanian by Virginijus Pupšys



The French comic opera La fille du régiment (The Daughter of the Regiment) by Italian composer Gaetano Donizetti (1797–1848) has reigned in the world’s opera houses for almost two hundred years ever since its premiere in Paris, in 1840, before it received its first production in Lithuania at the Klaipėda State Music Theatre in November 2021. Donizetti seems to have written the opera in just a few weeks: “What I did well, I always did quickly; and I was often reproached for the very carelessness that cost me the most time.” The success of the La fille du régiment confirms this observation. The music of the opera is bursting with ostensible simplicity and carefree gaiety but all the same requires a veritable tour de force of voices, sometimes reminiscent of vocal pyrotechnics, and calls for extraordinary theatrical abilities of the two leading performers.



In the opera’s staging introduced to the Lithuanian audiences, director Jūratė Sodytė decided to change the period and locale of the action from the time of Napoleon’s Austrian Campaign (1805–1815) to the Algerian War of Independence (1954–1962).



The plot of this romantic comedy is enacted on stage of the Klaipėda State Music Theatre by the company’s best opera soloists and guest singers, members of the choir and ballet company. According to the latest trends in the world’s opera houses, the vocal lines are sung in French and spoken dialogues are translated into Lithuanian to ensure better understanding of the circumstances that propel action.

English

2 veiksmų opera, atliekama prancūzų kalba

Libreto autoriai: Jules-Henri Vernoy de Saint-Georges, Jean-François Bayard

Kalbamuosius intarpus į lietuvių k. vertė Virginijus Pupšys



Pirmąkart Lietuvoje statoma italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti (1797–1848) opera „Pulko duktė“ jau beveik du šimtmečius karaliauja garsiausiose pasaulio scenose. Pelnęs šlovę tėvynėje ir už jos ribų savo komiškomis operomis ir istorinėmis dramomis „Ana Bolena“ bei „Liučija di Lamermur“, G. Donizetti, kaip ir jo amžininkai, bel canto stiliaus kūrėjai Gioachino Rossini bei Vincenzo Bellini, mėgino įsitvirtinti viename didžiausių to meto Europos operos centrų – Paryžiuje. Ir jam puikiai sekėsi: per dvejus savo gyvenimo čia metus (1838–1840) jis sugebėjo gauti užsakymus ir pristatyti savo kūrybą visuose keturiuose Prancūzijos sostinės operos teatruose.



1840 m. vasarį „Opéra Comique“ teatre įvykusi pirmos kompozitoriaus operos prancūzišku tekstu premjera iš pradžių sulaukė aštrios kritikos dėl nevykusio atlikimo. Tačiau netrukus „Pulko duktė“ tapo „kasiniu“ spektakliu ir ilgam išliko teatro repertuare. Operos finale skambanti arija „Salut à la France“ (Valio Prancūzijai!) tapo neoficialiu Prancūzijos himnu. Jis daugelį dešimtmečių skambėjo spektakliuose, rodomuose visos Prancūzijos operos teatruose nacionalinės šventės Liepos 14-osios proga. Opera netruko pelnyti publikos simpatijų ir kitose šalyse. Įdomu tai, kad XIX a. viduryje opera buvo rodoma ne tik Naujojo Orleano, Niujorko, Londono operos teatruose, bet ir tuomet Prūsijos Karalystei priklausiusios Klaipėdos miesto teatre, vadovaujant impresarijui Franzui Eduardui Morohnui (1841–1859).



Manoma, kad „Pulko duktė“ buvo sukurta per vos kelias savaites. „Niekuomet netrukdavau atlikti darbo, kurį moku geriausiai; daugiausia laiko ir pastangų man kainuodavo sukurti būtent tą lengvabūdiškumo įspūdį, už kurį dažniausiai būdavau peikiamas“, – sykį prisipažino kompozitorius. Tai liudija ir šios operos muzika, trykštanti nerūpestinga linksmybe, tačiau iš dainininkų reikalaujanti kone pirotechnikos efektus primenančio vokalinio meistriškumo bei aktorinių sugebėjimų. Pagrindinio moters vaidmens – pulko markitantės Mari – atlikėja turi ne tik nepriekaištingai valdyti balsą, kad įveiktų visus vokalo daugiakovę primenančios partitūros ruožus, bet ir tuo pat metu kurti nepaprastai spalvingą personažą. O jos mylimojo Tonijo partija tampa išbandymu net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmajame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do bene žymiausioje visų laikų tenoro arijoje „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintoje „tenorų Everestu“.



Originalų libretą operai sukūrė Jules’is-Henri Vernoy de Saint-Georges’as ir Jeanas-François-Alfredas Bayard’as. Jame išlaikomi visi romantinės komedijos elementai: absurdiška priešistorė (mūšio lauke surastą mergaitę augina visas kareivių pulkas), mylimieji iš priešingų stovyklų, kuriems tenka įveikti aplinkinių priešiškumą, kad galėtų būti drauge, ir laiminga pabaiga. Skirtingai nuo italų opera buffa, dainuojamus rečitatyvus prancūziškoje opéra comique atstoja kalbamieji intarpai. Opera pasakoja našlaitės Mari istoriją. Rasta mūšio lauke ir užauginta prancūzų armijos seržanto Sulpicijaus pulke, mergina tampa jo markitante – su pulku keliaujančia maisto, drabužių ir atsargų tiekėja – ir laimingu pulko talismanu. Mari įsimyli vietinis jaunuolis Tonijas, kuriam ir ji neabejinga. Norėdamas būti arčiau mylimosios, Tonijas įstoja į prancūzų kariuomenę. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga teta Markizė de Berkenfyld (vėliau paaiškėja, kad ji ir yra tikroji Mari motina) išsiveža Mari ir stengiasi užtikrinti jos luomui derančią padėtį visuomenėje. Ji mėgina atpratinti Mari nuo pulke įgytų stačiokiškų manierų, moko gražaus dainavimo ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Mari sielvartauja, ilgėdamasi pulko draugų ir mylimojo, bet nedrįsta priešintis mirusio tėvo ir motinos valiai. Tačiau Tonijas nepasiduoda: su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir visus įtikina savo meile Mari. Markizė atlyžta ir leidžia Mari pasirinkti tą vyrą, kuriam priklauso jos širdis.



Pristatydama šią operą Lietuvos publikai, režisierė Jūratė Sodytė sumanė perkelti veiksmo vietą ir laiką iš Napoleono armijos karo veiksmų Austrijoje (1805–1815) į Alžyro Nepriklausomybės karą (1954–1962). „Kertinė „Pulko dukters“ siužeto tema, man tapusi atspirties tašku, yra pasirinkimo laisvė. Alžyro pasipriešinimo judėjimui prieš prancūzų kolonistus buvo svarbi ne tik tautos laisvė, bet ir kiekvieno žmogaus laisvė rinktis. Operoje svarbi ir dar viena pasirinkimo laisvės apraiška: jokia politinė jėga ar moralinė pareiga negali užkirsti kelio meilei. Antrame veiksme pagrindinė operos veikėja Mari iš karo lauko sąlygų Alžyre persikelia į rūmus Paryžiuje, kur tampa trapesnė ir pažeidžiamesnė, nors aplinka čia saugesnė ir gražesnė. Tuo tarsi paryškinu visiems žinomą tiesą, kad žmogus gerai jaučiasi savoje terpėje, kad ir kokia nesuprantama ar nejauki ji atrodo aplinkiniams“, – apie savo idėjas pasakojo režisierė. Scenografė Sigita Šimkūnaitė operai sukūrė kontrastingą scenovaizdį: pirmas veiksmas tvoskia tropiniu karščiu, o antras dvelkia rafinuotu prancūzų aukštuomenės gyvenimo šaltuku. Beveik 100 Agnės Kuzmickaitės šiam spektakliui sukurtų kostiumų pabrėžia šį kontrastą: kariškiai dėvi stilizuotas uniformas, alžyrietės – tradicinius hidžabus, o prancūzų damos – tuo metu kūrusių mados grandų Yves’o Saint Laurent’o, Christiano Dioro ir Coco Chanel įkvėptas sukneles, kostiumėlius ir aksesuarus.



Romantiškų jausmų peripetijas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje įkūnija geriausi teatro solistai bei kviestiniai dainininkai, choro ir baleto artistai. Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai atliekami prancūzų kalba, o kalbamieji dialogai – lietuviškai.

lietuvių

Krediti ta' prestazzjoni (Il-Kast & l-Ekwipaġġ )

Kast

Ekwipaġġ

Ensemble