Organization

Conductor

Tomas Ambrozaitis

Stage director

Rūta Bunikytė

Set designer

Renata Valčik

Costume designer

Lighting designer

Eugenijus Sabaliauskas

Choreographer

Inga Briazkalovaitė

Chorus master

Vladimiras Konstantinovas

Assistant Conductor

Vytautas Valys

Klaipėda State Music Theatre

Ballet

Orchestra

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro

Singer

Soprano

Beata Ignatavičiūtė

Eurydice

Tenor

Eimantas Besenas

Orpheus

Tadas Jakas

Aristaeus / Pluto

Mezzo-soprano

Aurelija Dovydaitiene

Public Opinion

Baritone

Mindaugas Rojus

Jupiter

Judita Butkyte-Komoviene

Venus

Oksana Auškalnytė-mockuvienė

Diana

Dina Mataitienė

Minerva

Rasa Ulteravičiūtė-Kazlauskienė

Cupid

Sarunas Juskevicius

John Styx

Reda Jucevičienė

Juno

Gytis Šimelionis

Mercury

Roman Semenenko

Bacchus

Tymur Orobchenko

Morphée

Rita Petrauskaite

Aurimas Raulinavicius

Loreta Rameliene

Giedrius Gečys

Živilė Subačiūtė

Ernesta Stankute

Loreta Bizauskė

Others

Ksmt Choir

Ksmt Ballet Company

Litwanjan

Orphée aux enfers -  (Orpheus in the Underworld)

Klaipedos

Lithuania

Jūra Hall

Klaipėda

Žvejų Rūmai

Didžioji salė

Orphée aux enfers Offenbach

Public

Lithuanian

Orpheus in the Underworld

Approved

Klaipeda State Music Theatre

2 veiksmų operetė, atliekama lietuvių kalba

Libreto autoriai: Hector Crémieux, Ludovic Halévy

Libretą iš prancūzų k. vertė Virginijus Pupšys ir Audronė Grigienė-Olejniczak



Kaip danguje, taip ir žemėje. Šią patarlę patvirtina Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistų pirmą kartą Lietuvos publikai papasakota operetės „Orfėjas pragare“ istorija. Operetės kūrėjai – kompozitorius Jacques’as Offenbachas ir libreto autoriai Ludovicas Halévy bei Hectoras Crémieux – pirmieji po savo pirmtakų Jacopo Peri (jo 1600 m. sukurta „Euridikė“ – pirmoji išlikusi opera!), Giulio Caccini, Claudio Monteverdi, Christopho Willibaldo Glucko ir Josepho Haydno rimtųjų operų išdrįso pasikėsinti į antikinio mito apie Orfėją ir Euridikę neliečiamybę, jo siužetu sukūrę ironišką pamfletą. Jų Orfėjas – visai ne dievo Apolono sūnus, o paprastas provincijos muzikos mokytojas, kurio talentu ir nesibaigiančiu čirpinimu virtusiomis pastangomis pagriežti pačią gražiausią pasaulyje melodiją nė kiek nesižavi sutuoktinė – nusivylusi namų šeimininkė Euridikė. Tad jis nė kiek nenusimena, kai jo muzikavimo neapsikentusią žmoną apgaulės būdu pagrobia jos meilužis – žemės ūkio ir bitininkystės dievu Aristėju apsimetęs pomirtinio pasaulio valdovas Plutonas. Tačiau įvykdyti šeimyninę priedermę – susigrąžinti žmoną – Orfėjui liepia Viešoji nuomonė, antraip grasinanti sužlugdyti jo reputaciją ir karjerą konservatorijoje. Olimpe juos pasitinka iš nuobodulio į visokias nedorybes įnikusių dievų ir deivių kompanija, įtartinai primenanti imperatoriaus Napoleono III laikų išoriškai elegantišką, rafinuotais malonumais besimėgaujančią, bet nuo dykinėjimo gerokai pavargusią ir patvirkusią aristokratiją…



XIX a. antroje pusėje Napoleono III Antrosios imperijos laikų (1852–1870) Paryžius iš tiesų buvo klestintis modernus miestas ir pramogų pasaulio centras. Imperatorius inicijavo didžiąją Paryžiaus centro rekonstrukciją, kurios metu buvo griaunami viduramžius menantys pastatai ir nutiestos plačios magistralinės gatvės – tokios kaip Luvrą su tuo metu pastatytais Garnier operos rūmais jungiantis Operos prospektas ar Eliziejaus laukų alėja. Naujai atsivėrusiose erdvėse statomuose operos, operetės, dramos, komedijų teatruose vyko intensyvus teatrinis gyvenimas, kuriame aktyviai dalyvavo ne tik aristokratai, turtingesni miestiečiai, bet ir jų išlaikomos vadinamojo demimondo atstovės – kurtizanės, kokotės, prostitutės. Po vakarinių vaidinimų pramogos tęsėsi kabaretuose, lošimo namuose ir pokylių salėse (neretai ir viešnamiuose), kur nuo XIX a. 5 dešimtmečio išpopuliarėjo tuomet amoraliu laikytas šokis kankanas. Ryškių pokyčių bei papročių laisvėjimo ženklų buvo galima pastebėti ir socialinėje srityje: po imperatoriaus įvykdytų reformų prancūzų darbininkams buvo suteikta teisė streikuoti, burtis į taikius susirinkimus, moterims – teisė stoti į universitetus.



„Naujųjų laikų“, „progreso“ dvasia atsispindi ir šioje siautulingoje, sarkastiškoje pasakoje apie šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo peripetijas, kurias užbaigia visus nesutarimus užglaistantis, džiugesį nešantis finalinis kankanas, kompozitoriaus pavadintas „Infernaliniu galopu“. Būtent ši J. Offenbacho operetė, pirmąkart suvaidinta 1858 m. kompozitoriaus įsteigtame Paryžiaus bufonų teatre (Théâtre des Bouffes-Parisiens) kaip dviejų veiksmų „komiška opera“ (opéra bouffon) ir vėliau išplėsta iki keturių veiksmų „operos-fejerijos“ (opéra féerie) su daugybe baletinių scenų, pastatyta 1874 m. Paryžiaus Gaîté teatre, „įteisino“ ir dar labiau išpopuliarino anuomet dėl perdėm atviro erotiškumo oficialiai draustą garsųjį Prancūzijos kabaretų šokį kankaną.



Pasak „Orfėjo pragare“ pastatymo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre muzikos vadovo ir dirigento Tomo Ambrozaičio, „kompozitoriaus tikslas kuriant šią operetę buvo scenoje pasijuokti ir galbūt net įkąsti to meto „valdžiažmogiams“, kurie nebuvo itin palankūs teatrui. Vaizdas čia – lyg kreivų veidrodžių karalystėje, viskas „Orfėjuje“ išversta į kitą pusę. Veiksmo tempas, scenų kaita žaibiški, dainininkai ne tik dainuoja, bet ir greitakalbe beria kalbamą tekstą, svaidosi ironiškomis replikomis. Offenbachas žengia su saliutais ir viską nupučia savo kelyje“. Jam antrina ir spektaklio režisierė Rūta Bunikytė: „vizualiai liekama arti pasakiško vaizdo, tik dievus nuleidžiame ant žemės: jie avi batus, dėvi kostiumus, skrybėles. Gal vienas kitas turi ragus, kanopas ar uodegą, bet jų poreikiai ir būdo bruožai yra žmogiški. Juos galime įžvelgti tiek kokiame politike, tiek kaimyne, tiek savyje. Geriausia komedija ta, kai valandą juokiesi iš to, kas vyksta scenoje, o apsivilkęs paltą susivoki žvelgęs į teatro sceną lyg į save veidrodyje. Euridikę galime palyginti su šiuolaikine moterimi, geidžiančia turėti daug sekėjų „Instagrame“, nemėgsčia buities, nenorinčia sėdėti prie puodų ir lakstyt paskui vyrą, kuris nerodo jai jokio dėmesio“.



Jacques‘o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ pastatymu Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pasitiko muzikinio teatro ištakų uostamiestyje 200 metų jubiliejų. Jos autorius J. Offenbachas (1819–1880) – žydų kilmės violončelės virtuozas, kompozitorius ir dirigentas, laikomas operetės žanro pradininku, įkvėpusiu patį operečių karalių Johanną Straussą – gimė sinagogos kantoriaus šeimoje Kelne, kuris anuomet priklausė tai pačiai Prūsijos karalystei, kuriai priklausė ir Mėmelandas – Klaipėdos kraštas. Tiesa, keturiolikos įstojęs į Paryžiaus konservatoriją, J. Offenbachas likusią gyvenimo dalį praleido Prancūzijoje, būtent čia sukūrė beveik 100 operečių ir vienintelę savo operą „Hoffmanno pasakos“. Yra žinoma, kad ši opera XX a. pradžioje, tarpukariu buvo rodoma Klaipėdos vokiečių muzikiniame teatre. Pirmaisiais pokario metais, Klemenso Griauzdės rūpesčiu įkurtame Klaipėdos muzikinės komedijos teatre 1947 m. buvo pastatyta J. Offenbacho operetė „Perikola“. O gerokai vėliau, 1985 m. jau Klaipėdos liaudies operos teatras pristatė „Hoffmanno pasakų“ pastatymo premjerą, vainikavusią ilgą teatro trupės formavimosi ir profesinio augimo etapą.

lietuvių

n operetta in 2 acts sung in Lithuanian

Libretto by Hector Crémieux and Ludovic Halévy

Translated from the French by Virginijus Pupšys and Audronė Grigienė-Olejniczak



As in heaven, so on earth. We might add: the reverse is also true. This proverb aptly describes the plot of the well-known ancient myth of Orpheus and Eurydice, retold in Jacques Offenbach's most famous operetta. Orpheus is not the son of the god Apollo at all, but a simple provincial violin teacher whose talent and endless chirping are not at all admired by his spouse, the desperate housewife Eurydice. So he is not the least bit dismayed when his musically intolerant wife is deceitfully kidnapped by her lover, Pluto, the ruler of the underworld, posing as the shepherd and beekeeper, Aristeus. But Public Opinion catches up with Orpheus threatens to ruin his violin teaching career unless he goes to rescue his wife. On Olympus, they are greeted by a company of gods and goddesses who are bored out of their minds. And when the entire family of gods descends to hell to rescue Eurydice, a real bacchanalia ensues...

Since the emergence of the opera genre at the turn of the 16th and 17th centuries, the plot , which was considered almost sacrosanct in opera, was used by many composers for serious operas. Whereas the creators of Orphée aux enfers transformed it into a parody—a satirical pamphlet on the social life of the time of Napoleon III and the Second French Empire. Moreover, Jacques Offenbach, who staged it in 1858 at the Theatre des Bouffons, which he had founded himself, legitimised the French cabaret dance, the cancan, which was then considered immoral, and made it popular throughout the world. Rūta Bunikytė, the director who staged this operetta for the first time at the Klaipėda State Musical Theatre, brought its characters down to earth, or rather—to the stairway connecting heaven, earth and hell. Renata Valčik, who designed sets and costumes for the production, has placed the whole company of wanton gods, goddesses and humans in a fancy parlour with antique sculptures and tulle curtains.

English

Krediti ta' prestazzjoni (Il-Kast & l-Ekwipaġġ )

Kast

Ekwipaġġ

Ensemble