Revisões de produção anteriores
1EVELINA ZENKUTĖ Operos „Meilės eliksyras“ pamokos + Durys / 2023 gruodis / Nr. 12 (120) Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pokštelėjo nesulaukęs Naujųjų Metų. Gruodžio pradžioje mažytėje Žvejų kultūros rūmų Teatro salėje pristatyta italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras“ kamerinė versija – tebūnie tai skambės banaliai; ir gerai – publiką nutvieskė jaunatviška ugnimi, optimizmu ir spalvomis. Žiūrovai šypsojosi. Tai jau daug. Nors „Meilės eliksyras“ – pramoginio žanro atstovas, vis dėlto didžiausia jo stiprybė – visapusiškas edukatyvumas. Ko moko komiškos operos jaunosios kartos režisierė Karina Novikova ir jos suburta komanda? Kad gali būti lengva Išties, šviesos ir šilumos nūdienos scenos mene – maža. Kamuojasi režisieriai, vargsta aktoriai, kenčia ir žiūrovai. Liūdna, skauda, sunku. Klaidžiodamas tamsumose, viltį turi įžiebti pats. Ne visiems pavyksta. Ne visiems norisi. Ką daryti? Publikai siūlyti daugiau lengvo pramoginio turinio? Sunku pasakyti, ar dirbtinė komedijų injekcija pataisys situaciją. Leisk neleidęs botoksą į vystančią odą, vizualiai gal ir pamaskuosi, bet vitališkumo neįšvirkši. Juolab sunku įsivaizduoti, ką turėtų daryti aukštą meninį lygį siekiantys išlaikyti teatrai. Gražiai paprašyti režisierių: gal kažką lengviau, na, taip, kad nesinorėtų nusišauti? Neorganiška. Reikia ir galėti, ir norėti. K. Novikovai tinka abu veiksmažodžiai – ji įrodo: įmanoma viskas, net ta, rodos, taip nelengvai įžiebiama šviesa. Ryškiai geltonos pačios režisierės kamerinei operai sukurtos scenos dekoracijos, žaižaruojantys fantastiški violetinės ir ciklameno spalvų Augustės Zukaitės kostiumai, jaunatviškai eklektiška, baleto, kabareto, šiuolaikinio populiariojo ir kitų šokio žanrų judesius inkorporuojanti Darios Verovkos choreografija, žaismingas Airos Braždienės grimas ir unikalūs jos iš tikros vilnos sumodeliuoti perukai, jaunatviški, entuziazmo kupini Muzikinio teatro ir kviestinių atlikėjų įkūnyti personažai kuria siautulingai linksmą atmosferą. Natūraliai, ne iš reikalo. Ir tai užkrečia. Ar, kaip veikiau priklausytų eliksyrui, kuris juk meilės, gydo nuo snobiškumo, destruktyvių minčių ir kito negatyvo. Kad opera įdomu Taip, „Meilės eliksyras“ įrodo, kad iš scenos gali sklisti lengvumas, linksmumas, žaismė. Sykiu jis atlieka ir svarbią misiją – edukuoja. Pirmiausia, žinoma, dar visai jaunus žmones. Panašu, režisierė dega noru paneigti iki šiol gajus stereotipus apie operos rėksmingumą, patosiškumą, dirbtinumą, įkandamumą tik specifinei auditorijai ir siekia įrodyti, kad šis scenos menas gyvas, įtraukus, net galintis tapti puikia alternatyva serialams ar virtualioms pramogoms. Dėl to ir G. Donizetti, pasižymintis itin melodinga ir „kabinančia“ muzika, kurią atlieka Muzikinio teatro dirigento Carmelo Giuseppe’s Longo vadovaujama simfoninio orkestro kamerinė grupė. Dėl to ir minėto C. G. Longo sutrumpinta bei adaptuota, taigi lengvai suprantama, nevarginanti, operos versija. Dėl to ir mažos, neįpareigojančios Žvejų rūmų ar Kultūros fabriko erdvės. Apie viską pagalvota. Ne mažiau gudrus jaukinimosi ėjimas – dar rudenį uostamiesčio mokyklose rodyti operos ištraukas, vaikus įtraukiant į diskusijas su psichologe ir solistais. Nenuostabu, bilietus į pirmuosius spektaklius klaipėdiečiai šluote iššlavė. Vadinasi, įdomu. Patraukia. Nenurašykime dabartinės jaunosios kartos. Viskas su ja gerai. Tereikia trupučio kantrybės, dėmesio, nedidelių širdžių, akių ir protų atvėrimo intervencijų. Beje, tos šviečiamosios intervencijos praverstų ir nemažai daliai vyresnių žmonių, purtančių galvas vien užsiminus apie operą. Taip, galbūt „Meilės eliksyras“ išties labiau subalansuotas jaunimui, bet tas spalvingas ir optimistiškas scenoje matomas sprogimas, ko gero, padėtų sumaišyti daugelio vyresniųjų žaidžiamos partijos „nemėgstu operos“ kortas. Kad niekas nesikeičia Ko dar moko „Meilės eliksyras“ – šįsyk jo siužetas? Pažiūrėjęs operą, koks nors paauglys turbūt nustebs suvokęs, kiek daug paralelių esama su nūdiena, o brandžiam žmogui beliks šyptelėti ir dar kartą sau patvirtinti – esmės išlieka, kinta tik forma. Štai neturtingas Nemorinas (solistai Giedrius Gečys, Tadas Jakas) įsimyli lengvabūdę ir gerbėjų neatsiginančią Adiną (per premjerinius rodymus susirgusias Beatą Ignatavičiūtę ir Rasą Ulteravičiūtę-Kazlauskienę pakeitė solistė Gabrielė Jevsejevaitė. Beje, ji savo partijas atliko stovėdama tarp muzikantų, o scenoje Adiną įkūnijo D. Verovka), bet bijo pripažinti jausmus. Į kaimelį atvykęs charizmatiškas seržantas Belkorė (solistai Farshadas Abbasabadi’s, Martynas Stankevičius) iškart pasiperša Adinai. Pažįstamas statusų ir jausmų trikampis? Taip, „Meilės eliksyro“ pabaiga laiminga, bet kiek daug nemorinų gyvenime taip ir lieka vieniši, o adinos sukuria turtingas, bet nelaimingas šeimas su belkorėmis. Ko gero, net mokyklose vaikai patiria, ką reiškia nepritapti, būti atstumtiems, nemylimiems dėl vienokios ar kitokios socialinės padėties. Arba kita situacija. Troškimo pavergti Adiną kamuojamas Nemorinas už paskutinius pinigus iš į miestelį atvykusio gydytojo Dulkamaros (solistai Evertas Soosteris, Šarūnas Šapalas, Vilius Trakys) įsigyja stebuklingą meilės eliksyrą, kuris, pasirodo, tėra paprastas vynas. Ar ne šimtus kartų girdėta istorija apie visas gyvenimo problemas išsprendžiančius gyduolius? Ne už ačiū, žinoma. O kaip Nemorinas sužavi Adiną? Galvodamas, kad veikia eliksyras, tiesiog ima pasitikėti savimi. Štai dar viena pamoka. Šįsyk apie charizmą, savivertę ir placebo efektą. Beje, komiškai liūdna tampa scena, kai kaimo merginos, kurių vaidmenis atlieka kelių atlikėjų ansamblis, sutinka apie iš mirusio dėdės paveldėtus turtus dar nieko nežinantį Nemoriną. Į iki tol nevertintą vargšą jaunuolį merginos sužiūra kitais žvilgsniais. Didelių komentarų nereikia. Visais amžiais pinigai tam tikrai daliai žmonių buvo patrauklumo sinonimas. Režisierė K. Novikova operos siužetą palygino su „Netflixo“ serialu, nors, ko gero, tai tiesiog gyvenimas. Kartais atrodantis neteisingas, materialus, kupinas intrigų, kartais leidžiantis nugalėti teisybei ir tikrosioms vertybėms. Kad reikia leisti kurti Na, ir galiausiai „Meilės eliksyras“ moko suteikti šansus. Ypač – jauniems kūrėjams. Žinoti, kad tavimi – tiek jaunaisiais solistais, tiek apskritai profesionalioje scenoje galbūt pirmą kartą pasirodančiais žmonėmis – pasitikima, suteikia daug drąsos ir stimulo žengti toliau. Taip, galbūt tam tikri momentai „Meilės eliksyre“ kiek sutirštinti, kai kurios mizanscenos, choreografiniai sprendimai kartais kone dirbtinai bando atitikti jaunatviškumo, komiškumo etiketes, bet tame esama ir savotiško žavesio – nepastebimai į tai, kas vyksta, imi žvelgti šypsodamasis. Minėtame tamsumų kontekste truputis šviesos, spalvų ir optimizmo, dargi profesionalioje, ne komercinėje scenoje, jau nemenkas laimėjimas. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, suteikęs progą reikštis jaunimui, ko gero, išlošė tiek iškart, tiek ilgalaikėje perspektyvoje. „Meilės eliksyras“ žaibiškai sulaukė susidomėjimo, ne vienas operoje apsilankęs žiūrovas pasisėmė gerų emocijų, jaunatviška komanda patyrė vienijantį kūrybos džiaugsmą. Galiu lažintis, kad koks nors operą pamatęs paauglys liko suintriguotas: kas toliau? Galbūt šio klausimo vedamas jis apsilankys ir kituose pastatymuose ar net taps ištikimu Muzikinio teatro gerbėju. MUZIKOLOGO KOMENTARAS Danguolė VILIDAITĖ „Meilės eliksyras“ – tradicinis komiškos italų buffa pavyzdys: linksmas ir dinamiškas, su gana trafaretiškais personažais, šiai operos rūšiai būdingomis žaismingomis situacijomis ir kontrastais, tik labiau romantizuotas. Seržantas Belkorė (F. Abbasabadi’s), pavyzdžiui, pirmą kartą scenoje pasirodo nesudėtingo maršo fone – toks, ko gero, ir turėtų būti jo charakteris, paprastas, gal net primityvus, bet susižavėjęs Adiną (G. Jevsejevaitė) veikėjas uždainuoja gražiausiu bel canto balsu. Jo solo numeryje „Come Paride vezzoso“ negirdime jokio grotesko ar ironijos, patikime, kad jausmai tikri, nors kiek ir netikėti. F. Abbasabadi’o personažas spalvingas ir įtaigus, pasižymi dainingu melodingumu ir šiai manierai būdingu itin puošniu bei virtuozišku vokalu. Įspūdingai Belkorė suskambo ir pasipiršimo scenoje, trys pagrindiniai veikėjai (kartu su Adina ir Nemorinu) čia kartu susitinka pirmą kartą, kiekvienas su savo intencija ir nuotaika yra lygiaverčiai stiprūs. Sukčius Dulkamara (Š. Šapalas) – kitas, šalia Belkorės, labiausiai buffa standartus atitinkantis personažas. Rimtas ir dramatiškas jo kreipimasis į kaimo žmones „Udite, udite, o rustici“, siekiant atrodyti oresniu, parduoti savo prekes, nėra tikroji jo charakterio spalva. Atskiros replikos greitakalbe ištariamos Nemorino adresu, šaipantis iš jo naivumo, žaismingas duetas kartu su Adina barkarolėjė „Io son ricco e tu sei bella“, atliekamas vestuvių puotoje, ar to paties eliksyro bandymas įpiršti Adinai, atskleidžia tikrąsias jo mintis, jo žvilgsnį į pasaulį prekeivio akimis. Tai ryškiausi Dulkamaros muzikiniai numeriai. Romantiškesnės ir emocionalesnės operoje yra ir Adinos bei Nemorino (G. Gečys) partijos. Jau pirmoje kavatinoje „Quanto è bella“ vaikinas savo meilę išreiškia gana suprantamai, jausmingai. Ir jei šiame pastatyme personažas nėra toks jau baikštus ar svajingas įsimylėjėlis, kokį jį matėme 2013-ųjų metų Klaipėdos muzikinio teatro premjeroje (Tomas Pavilionis vėliau buvo pakviestas šį vaidmenį atlikti LNOBT), to graudaus ir gilaus liūdesio žymiajame romanse „Una furgiva lagrima“ tikrai netrūko. Bravo! Pasikartosiu teikdama, kad lengvai skambančią G. Donizetti muziką nėra taip paprasta atlikti, ypač vokalistams. Adinos partija „Meilės eliksyre“ turbūt pati sudėtingiausia, nuspalvinta ne vien efektingais, koloratūriniais pasažais, dainingomis melodinėmis linijomis, su gražiomis viršūnėmis, bet ir subtiliu lyriškumu. Mėgstanti pakoketuoti, kaprizinga ir lengvabūdiška panelė, antrojo veiksmo finale beveik visiškai pasikeičia. Ypač gražiai G. Jevsejevaitės interpretacijoje suskambo virtuoziškas romantinis „Prendi, per me sei libero“, išreiškiantis jos personažo meilę Nemorinui ir tarsi nustelbiantis anksčiau išryškėjusias charakterio savybes. Dabar gi įdomu, kaip dainininkei būtų pavykę perteikti Adiną scenoje, interpretuojant ne tik vokalinę šios veikėjos pusę. Spektaklis įdomus, dinamiškas, įtraukiantis, žavintis savo jaunatviška energija ir įtaigiais pagrindinių solistų vaidmenimis bei linksmomis mizanscenomis (daug linksmų niuansų atrasta ne tik pagrindinių personažų vaidmenims), gražiu susiklausymu ansambliuose.
